Ištrauka iš „Amoris Laetitia“ – popiežiaus Pranciškaus dokumento apie meilę šeimoje. Už vertimą dėkojame „Bažnyčios žinių“ redakcijai.
Vatikano II Susirinkimas mokė, kad santuokinė meilė „aprėpia viso asmens gėrį, todėl pajėgia sutaurinti jos kūninę raišką bei dvasinę raišką ir pakelti jų kaip santuokinės draugystės sandų bei būdingų ženklų vertę“. Ne be pagrindo meilė be malonumo ir aistros yra nepakankama žmogaus širdies susivienijimui su Dievu simbolizuoti: „Visi mistikai teigė, kad antgamtinė meilė ir dangiškoji meilė ieškomų simbolių labiau atranda santuokinėje meilėje nei draugystėje, jaučiantis vaiku ar atsiduodant kokiam nors reikalui. O to priežastis yra būtent jos totalumas“. Kodėl tad nestabtelėti ir neaptarti seksualumo santuokoje?
Emocijų pasaulis
Kiekvienai gyvai būtybei būdinga linkti prie kitos tikrovės, ir tam polinkiui visada būdingi pagrindiniai emociniai ženklai – malonumas arba kančia, džiaugsmas arba skausmas, švelnumas arba baimė. Jie yra elementariausio psichologinio aktyvumo pagrindas. Žmogus yra šios žemės gyvoji būtybė, todėl visa, ką daro ir ko ieško, lydi aistros.
Jėzus, būdamas tikras žmogus, išgyvendavo tikrovę su emociniu krūviu. Todėl sielvartavo, kad buvo Jeruzalės atstumtas (plg. Mt 23, 37), ir tokia padėtis privertė jį pravirkti (plg. Lk 19, 41). Lygiai taip pat gailėjo kenčiančių žmonių (plg. Mk 6, 34). Matydamas kitus verkiant, susigraudindavo ir susijaudindavo (plg. Jn 11, 33), pats verkė dėl mirusio draugo (plg. Jn 11, 35). Tokios jo jautrumo apraiškos rodo, kokia atvira kitiems buvo jo žmogiška širdis.
Išgyventi emocijas savaime nėra morališkai nei gera, nei bloga. Jausti troškimą ar atstūmimą nėra nei nuodėminga, nei peiktina. Tai, kas gera ar bloga, yra poelgis, atliktas skatinamas aistros ar jos lydimas. Tačiau jei jausmai kurstomi ar siekiami ir mes dėl jų netikusiai elgiamės, tai blogis yra sprendimas juos kurstyti ir iš to išplaukiantys netinkami poelgiai.
Kai kurie žmonės jaučiasi turį gebėjimą didelei meilei tik todėl, kad jaučia meilės poreikį, tačiau nepajėgia kovoti dėl kitų laimės ir gyvena užsisklendę savo troškimuose.
Laikantis tokios pat logikos, patikti kitam savaime nėra gėris. Jei patikdamas elgiuosi taip, kad kitas asmuo taptų mano vergu, tai jausmas tarnauja mano egoizmui. Manyti, kad esame geri vien todėl, kad „turime jausmų“, yra nepaprastai apgaulinga. Kai kurie žmonės jaučiasi turį gebėjimą didelei meilei tik todėl, kad jaučia meilės poreikį, tačiau nepajėgia kovoti dėl kitų laimės ir gyvena užsisklendę savo troškimuose. Tokiais atvejais jausmai nutolina nuo didžiųjų vertybių ir slepia egocentrizmą, neleidžiantį puoselėti sveiko ir laimingo gyvenimo šeimoje.
Kita vertus, jei lydi laisvą veiksmą, aistra gali liudyti apsisprendimo tvirtumą. Santuokinė meilė verčia stengtis, kad visas emocinis gyvenimas taptų šeimai gėriu ir tarnautų bendram gyvenimui. Branda šeimoje pasiekiama tada, kai jos narių emocinis gyvenimas virsta jautrumu, kuris nei nustelbia, nei aptemdo didžiųjų apsisprendimų bei vertybių, bet paiso jų laisvės, iš jos kyla, ją praturtina, pagražina ir padaro darnesnę visų gėrio labui.
Dievui patinka jo vaikų džiaugsmas
Šitai reikalauja auklėjimo, proceso, apimančio atsižadėjimą. Bažnyčia tuo įsitikinusi, nors tas įsitikinimas dažnai atmetamas, tarsi prieštarautų žmogaus laimei. Benediktas XVI labai aiškiai klausė: „Ar Bažnyčia su savo įsakymais bei draudimais kartais neapkartina gražiausio gyvenimo dalyko? Ar Bažnyčia nekelia draudimų kaip tik ten, kur Kūrėjo mums parengtas džiaugsmas siūlo laimę, kuri iš anksto leistų pajusti to, kas dieviška, skonį?“.
Tačiau jis atsakė, kad nors krikščionybėje nestigo perlenkimų ar iškrypusių asketizmo formų, oficialus Bažnyčios mokymas, ištikimas Raštui, neatmetė eroso, kaip tokio, bet paskelbė karą „jo sudarkytam griaunamajam pavidalui, nes klaidingas eroso sudievinimas atima iš jo kilnumą, jį nužmogina“.
Emocijų bei instinktų ugdymas būtinas, ir kartais tai verčia nustatyti ribas. Perlenkimas, kontrolės stygius, įkyrus vieno kurio nors malonumo troškimas galiausiai susilpnina ir apkartina patį malonumą ir pakenkia šeimos gyvenimui. O iš tikrųjų su aistromis galima žengti gražiu keliu, tik svarbu jas vis labiau kreipti į dovanojimąsi bei pilnatvišką savęs įgyvendinimą, praturtinančius tarpasmeninius santykius šeimoje. Tai reiškia ne intensyvaus džiaugsmo akimirkų atsižadėjimą, bet jų sujungimą su kitomis dosnaus atsidavimo, kantrios vilties, neišvengiamo nuovargio, pastangų siekti idealo akimirkomis. Gyvenimas šeimoje yra visa tai ir vertas būti išgyventas visas.
Kai kurios dvasinės srovės primygtinai tikina, jog troškimas išsilaisvinti iš skausmo pašalintinas. Tačiau mes tikime, jog Dievui patinka žmogaus džiaugsmas, kad jis visa sukūrė „mūsų džiaugsmui“ (1 Tim 6, 17). Pratrūkime džiaugsmu jo švelnumo akivaizdoje, kai jis siūlo: „Mano vaike, jei turi iš ko, vaišinkis . Neatsakyk sau šios dienos gėrybių“ (Sir 14, 11. 14). Sutuoktinių pora taip pat atsiliepia į Dievo valią klausydama šio biblinio paraginimo: „Gerą dieną džiaukis gerove“ (Koh 7, 14).
Svarbu pripažinti, kad malonumas įvairiomis gyvenimo akimirkomis, nelygu abipusės meilės poreikiai, reiškiasi skirtingomis formomis. Turėdami tai priešais akis, galime priimti kai kurių Rytų mokytojų pasiūlymą išplėsti sąmonę, kad neliktume įkalinti labai ribotoje patirtyje, užsklendžiančioje perspektyvą. Toks sąmonės išplėtimas yra ne troškimo paneigimas ar sugriovimas, bet jo išplėtimas ir ištobulinimas.
